- išdumti
- 1 išdùmti, ìšdumia, išdū́mė 1. tr. išpūsti: Kap užeina vėtra, tai kad išdumia pirkią – an pečiaus kailinių reikia Ūd. 2. tr. smarkiai išrūkyti: Tėvas vienu pradėjimu išdūmė tris pypkes rš. 3. tr. išdūmyti: Visą dūmą jau išdū́miau prie vapsų Sr. 4. tr. pučiant išnešti: Vėjas šiaudus išdum̃s iš ratų Pc. | refl.: Kelis išsidū́mė, t. y. vėjis išdū́mė smiltį J. ║ graužiant išnešti: Vanduo par tvanus didelę duobę išdū́mė Kal. ║ prk. pasakyti: Jeib tiktai žodžius išdumtumbit BBJob6,26. 5. intr. greitai išeiti, išbėgti ar išvažiuoti: Ka sutrepsėjau, tai katės tuoj išdū́mė lauk Vlkv. Anos visos išdū́mė į vakarelį Kv. Į Prūsus kuo veikiaus išdūmė A1885,299. Avys išdū́mė iš tvarto Erž. | Vargais negalais iš veršio išdū́miau (pabėgau) Ds. | refl.: Vakar visos bobos buvo išsidū́mę riešutaut Ėr. 6. tr. greitai išvyti, išvaryti: Supykęs išdū́miau jį laukan Rgv. 7. tr. išpūsti, padaryti išputusį: Užvalgau obuolių, tai ìšdumia vidurius Krn. Išdū́mė pilvą vaiku Lp. Karvė priėdė dobilų su rasa, tai išdūmė ją kap kalną Nč. | Vanduo tinklą išdūmė [i](išskėtė) Ldk. 8. tr. smarkiai ką padaryti: Nejaugi tu vienas per trumpą naktį tokią duobę išdūmei? Vaižg. Kurmių žemė išdumtà Klt. Žiūrėk, kokia ola žiurkių išdumta Gž. Du bliūdus pieno išdū́mė (išvalgė) Lp. Išdùmtas (ištryptas) kluonas – arkliai sulig kulnų eina Kkl. Prakeiktosios pelės ties šelmeniu išdū́mė baisybę skylių Trgn. Tvartai seni, sienos pelių išdùmtos (išurvuotos) Mlt. Išdū́mė (išvarė) pradalgį Ėr. Ans tiek aukštai mane suopynė[je] išdū́mė, kad misliau, jog aplinkuo apvirsiu Vkš. | refl.: Vaikai taip išsidū́mė (įsisupo), kad net šniūrai braškėti pradėjo Jnš. \ dumti; apdumti; atidumti; įdumti; išdumti; nudumti; padumti; pardumti; perdumti; pradumti; pridumti; sudumti; uždumti
Dictionary of the Lithuanian Language.